Mes spaudoje

Mokosi būti gamtos vaikais (foto)

Autorius: Feliksas ŽEMULIS
07:57 Gegužės 16 D. 2012
Mokosi būti gamtos vaikais (foto)

Birutė ir Andrejus Iljinai tvirtina idilę suradę kaime./Felikso Žemulio, Romo Jurgaičio ir Iljinų asmeninio albumo nuotraukos
Prieš keletą metų Birutė ir Andrejus Iljinai su dviem sūnumis iš Vilniaus, kur lig tol gyveno dešimtmetį, išsikraustė į Trakų rajoną. Jie rinkosi kaimą ne toliau kaip 50 kilometrų nuo sostinės. Dabar šeima augina keturias atžalas ir čia gyvendami stengiasi paisyti ekologijos dėsnių.
Dar nedidelių vaikų mama B.Jakučionytė-Iljina, interneto tinklalapio Ekodaiktai.lt sumanytoja, pilietinių iniciatyvų „Aš ir tu – draugiški šeimai“, „Užleisk vietą“ bei kitų autorė, sako ekologija iš esmės susidomėjusi kaime, mat kaimietiškas gyvenimo būdas ir gamtosauga – glaudžiai susiję. „Gyvendamas kaime savaime nori įsilieti į gamtą, būti jos dalimi. Ir tuomet žingsnis po žingsnio prasideda ekologija: mažiau vartoji maisto iš parduotuvės; rūšiuoji šiukšles, kitas atliekas ir t. t.“ – vardija sąsajas Birutė. Ir priduria: gyvenimas kaime naudingesnis už miestiškąjį ne tik ekologijos, bet ir ekonomikos požiūriu.
„Kartais jauni žmonės, sužinoję, kad auginame keturis vaikus, stebisi – kaip jūs išgyvenate? Kaip išgyventi mieste jaunai šeimai, auginančiai keletą vaikų, kai būsto šildymas ir dar daug kas labai brangu? Tokiems žmonėms patariu: „Kraustykitės į kaimą – ten gyventi daug lengviau“, – sako B.Iljina.
Prieš keletą metų B. ir A. Iljinai išsikėlė iš sostinės, kur lig tol gyveno dešimtmetį, į Trakų rajono Gervinių kaimą. Tiesa, išsikraustė tik iš dalies – Vilniuje liko Andrejaus darbovietė, į kurią jis važinėja kas rytą, iš Vilniaus daugiausia „minta“ ir Birutės idėjos. Kokiame nors Skuodo ar Joniškio rajone jiems verstis būtų sunkiau. Tačiau jie ir rinkosi kaimą ne toliau kaip 50 kilometrų nuo sostinės.
gongas_fz
Gongo skambesys ypač patinka mažajam Teodorui.
Kas skirta – rasi
„Vilniuje jau su dviem vaikais mums pernelyg brangu, – prisipažįsta Birutė. – Be to, mane visą laiką traukė kaimas, nes gimiau ir užaugau Gurbšilyje, Vilkaviškio rajone, ten tebegyvena mano tėvai.“
Marijampolės pedagogikos aukštesniojoje mokykloje įgijusi pradinių klasių mokytojo specialybę, Birutė pagal ją dirbti nenorėjo – labiau traukė organizuoti renginius ar ką nors panašaus veikti. Įsidarbino Visagino kultūros namuose, vėliau atvyko į Vilnių. Čia keletą metų dirbo vadybininke viename restorane.
„Tada sutikau Andrejų, kuris apie daug ką mąsto panašiai kaip aš. Nuomojomės sostinėje būstą, o kai gimė antras vaikas, nusprendėme keltis gyventi į kaimą. Tai vienas geriausių sumanymų mano gyvenime“, – džiaugiasi moteris.
Andrejus Birutei nesipriešino. „Jis sakė – nesvarbu, kur gyventi, tik kad būtų internetas“, – juokiasi prisiminusi vienintelį vyro prašymą. Sutuoktinis baigė rusų filologijos studijas, tačiau įsitraukė į verslą – yra vienos tarptautinės korporacijos, kuri gamina ir platina Rytų medicinos produktus, atstovas Lietuvoje.
„Antrajam sūnui Bernardui buvo 3 savaitės, kai nusprendėme ieškoti sodybos. Mat už gautą paskolą geriausiu atveju galėjome įsigyti tik trijų kambarių butą. Artimieji įspėjo, esą ieškoti teks ne mažiau kaip dvejus metus. O aš jau seniai domiuosi visokiomis mistikomis, tai pasakiau: „Kur mūsų, ten mes ir rasime. Jei mums skirtas namas, niekas kitas jo nenupirks.“ Sudarėme planą, kur ir kaip ieškosime: ne toliau kaip 50 kilometrų nuo Vilniaus, nuo Trakų Suvalkijos link. Numatėme, kokio dydžio turi būti tas namas, kiek žemės prie jo ir t. t. Kai šią sodybą radome, nelabai daug už ją ir 1,5 ha žemės sumokėjome – 95 tūkst. litų. Namas iš tiesų mūsų laukė“, – prisimena pašnekovė. Tiesa, bene antra tiek teko investuoti į sodybos remontą.
iljinas RJ_98029
Šį namelį iš kartono sumeistravo Andrejus, tačiau moka tai padaryti ir vaikai.
Kaimas prideda proto
Per tuos keletą metų, kuriuos Iljinai gyvena kaime, jiems gimė dar du sūnūs, taigi šeimoje – jau šešiese: Andrejus, Birutė, sūnūs 9 metų Kristupas Pijus, 6 metų Bernardas, 5 metų Kostas Marijonas ir vienų metukų Teodoras. Be to, kartu įsikūrė Birutės sesuo Rasa su sūnumi, tad iš viso – aštuoniese. Tačiau namų šeimininkė tvirtina maistui išleidžianti mažiau negu tada, kai gyveno mieste, o tai – irgi ekologija.
„Kai parduotuvė ne kitapus gatvės, o toli, ilgainiui ir noras pirkti mažėja, dažniau negu mieste svarstai, ką įsigyti, ir apskritai, ar verta pirkti. Perkame ne kasdien, kaip kad būdavo mieste, o tik sykį per savaitę. Sudarome būtiniausių produktų sąrašą ir siunčiame Andrejų į parduotuvę. Išsikėlęs gyventi į kaimą netrukus supranti, kad nebūtina kiekvieną dieną valgyti dešrų, lašišų, riebių sūrių, kitų gardėsių. Gyveni gyveni ir pamatai, kad tų brangių ir nebūtinai sveikų produktų tau nereikia. Tiek daug drabužių ir batų kaime irgi nereikia. Tad jei gali gyventi mažiau pirkdamas, tai kam pirkti?“ – svarsto moteris.
Tačiau valgyti juk reikia, juolab tokiai gausiai šeimai? „Anava du daržai ir du šiltnamiai: užsiauginame įvairiausių daržovių, duoną pačios kepame“, – taria Birutė.
Gyvulių Iljinai neaugina. „Kai čia atsikraustėme, Andrejus pasakė: „Šiuose namuose neaugs joks gyvūnas, kuris po to būtų suvalgytas.“ Andrejus jau 20 metų vegetaras, be to, abstinentas, nerūko. Ir aš keletą metų buvau atsisakiusi mėsos, tik laukdamasi kūdikių šiek tiek valgydavau, kad būčiau stipresnė. Vaikams irgi nedaug jos reikia. Keista girdėti, kai kas nors sako: „Negaliu be mėsos, be jos man galvą skauda!“ Koks apnuodytas organizmas, jei kasdien reikalauja mėsos?!
Sodybos šeimininkai augina tik ponį. Juo prieš keletą metų buvo susižavėjęs Kristupas, kurį laiką juodu draugavo, tačiau dabar Kristupui rūpi kiti dalykai, tai ir ganosi augintinis prie namų.
zaidyne_fz
Šis atrakcionas dar nebaigtas, tačiau jau patinka mažiems ir dideliems.
„Kartais pasvarstome, kad būtų gerai vištų įsigyti, kiaušinių padėtų. Tačiau kol kas ir jų, ir pieno nusiperkame iš kaimynų“, – dėsto Birutė.
Pasak jos, gyvenimas kaime turi dar vieną didelį pranašumą – vaikai čia visada randa, ką veikti. „Jie labai greitai pripranta prie gyvenimo kaime. Nereikia visą laiką galvoti, kuo man juos užimti, ir beveik nereikia ganyti. Mieste vien tik tai ir daryčiau“, – sako keturių berniukų mama.
Štai Kristupas sumanė įrengti malkinėje sendaikčių muziejų. Padedamas suaugusiųjų, pririnko įdomių daiktų, o lankytojai turėdavo už litą nusipirkti bilietą, tik pasiūliusieji kokį nors seną daiktą būdavo įleidžiami nemokamai. „Tačiau ir ši veikla Kristupui nusibodo. Dabar jis metėsi skaityti knygų“, – sako Birutė.
kilimelis_fz
Iš nebereikalingų drabužių galima pasiūti kilimėlį.
Mažųjų ekologija
Svečiuojantis pas Iljinus, dėmesį patraukė kambaryje kabanti didelė varinė lėkštė. „Tai gongas“, – paaiškina Birutė, o jos sesuo Rasa suduoda į lėkštės šoną. Pasklinda keistas žemas garsas. Rasa „pakoncertuoja“ ir „grojančiais dubenėliais“ – irgi variniais, įvairaus dydžio, todėl skyrėsi ir garsas.
„Skambant tokiai muzikai, žmogus lengviau panyra į meditaciją, net gali išsigydyti kai kuriuos negalavimus“, – tikina B.Iljina ir su Rasa bei sūnumi Bernardu demonstruoja vis kitokius keistus instrumentus: lietaus lazdą, kuria afrikiečiai kviečia lietų, iš antilopių nagelių suvertą tarškynę, kalimbą, vibratoną, fleksatoną…
Egzotiškų muzikos instrumentų kolekcionavimas – vienas Iljinų pomėgių. Galbūt kada nors susiburs šeimos kapela koncertuoti šiais instrumentais. O kol kas Birutė sumaniusi demonstruoti juos mokyklose. Į vieną Palangos ugdymo įstaigą jau buvo nusivežusi, aiškino vaikams, kam šie daiktai skirti, leido juos išbandyti. Mokiniams patiko.
Tai – tik viena idėjų, kurių ši kūrybinga verslo moteris sukuria kasdien. Birutė kuklinasi, esą tos idėjos jai kyla tarsi iš nieko. „Kvėpuoju, gyvenu ir sugalvoju“, – sako.
Šitaip lyg netyčia kilo ir ekodaiktų idėja. „Ieškojau internete domeno mūsų šeimos veiklai, surinkau žodį „ekodaiktai“ – neužimtas! O juk šiuo pavadinimu gali tilpti daug kas“, – aiškina Birutė.
zemine_fz
Žeminėje galima pažaisti karą ar slėpynių.
Tarkim, įvairūs žaislai iš atliekų, kuriuos Birutės vadovaujami daro jos vaikai: žmogeliukai iš tualetinio popieriaus kartono ritinėlių ir jogurto indelių, tarškynės iš šokolado kiaušinių indelių bei graikinių riešutų kevalų, įvairios mozaika papuoštos dėžutės ir kita.
„Vaikams tereikia parodyti, sužadinti jų smalsumą, ir jie sumano dar įdomesnių dalykų nei suaugusieji. Mes kuriame kartu ir pasidarome originalių žaislų, kokių nenusipirksi parduotuvėje“, – rodo vis naujus ekodaiktus moteris.
Šitaip, pasak jos, galima ugdyti vaikų kūrybiškumą, bendrauti su jais ir kartu panaudoti atliekas. „Daugelis tėvų dabar tokie užsiėmę, mažai su vaikais bendrauja – tai darbe prapuolę, tai namie į televizorių nosis sukišę. Mes televizoriaus nepirkome, mums kiekviena diena – vis naujas televizorius“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sako B.Iljina ir nuskuba atnešti parodyti naują savo darbą – kilimėlį.
Kuria jį iš dėvėtų drabužių. „Sukarpau atraižomis, susuku į kasą, o paskui ją siuvu į kilimėlį. Iš mamutės išmokau, ji irgi tokius siūdavo“, – aiškina Birutė.
Jos mama Teresė Jakučionienė užaugino aštuonis vaikus – penkias dukras ir tris sūnus. Birutė sako ligi šiol neatsistebinti, kaip mamutė, net ir sulaukusi garbaus amžiaus, geba sukurti savo mezgamose kojinėse bei blauzdinėse vis naujų, niekada nesikartojančių raštų.
Neseniai Iljinai sumanė Andrejaus biure Vilniuje įkurti ekodaiktų parduotuvėlę. Joje galima įsigyti Birutės ir jos mamos bei seserų mezginių, kitų rankdarbių. Yra ten ir vaikų išmargintų paukščių inkilų, lesyklų, įvairių žaislų, kartono namelių. Pasak Birutės, pastarieji ypač populiarūs.
namas_fz
Iljinai nesigaili įsikūrę kaimo sodyboje
Šventės be svaigalų
Ekodaiktai – tik viena iš Birutės idėjų. Dar prieš atsikraustydama į Gervinius ji pagal užsakymus rengdavo viduramžių puotas Trakų pilyje, bajoriškas – bajorų palikuonių dvaruose, originalias gimtadienių, kitokias šventes. Bet tai jau praeitis, dabar ši veikli moteris nori organizuoti ekologiškas šventes.
„Lietuvoje labai trūksta renginių jaunoms šeimoms su vaikais. Ateina tėveliai su vaikais į masinius renginius, tačiau šie – arba suaugusiesiems, arba vaikams, o kad švęstų kartu, būna retai“, – sako B.Iljina.
Todėl ji ir sumanė „Amatų kamarą“ – ekologiškų daiktų gamybos mokyklą. Interneto tinklalapyje www.ekodaiktai.lt galima sužinoti, kaip šioje kamaroje kartu su savo atžalomis iš panaudotų pakuočių suręsti ekologišką „miestą“ ar sodybą, pasigaminti įvairių instrumentų, papuošalų, suverti šiaudų sodus ir kita.
O netrukus Iljinų sodyboje atvers duris ir reali amatų kamara. „Rekonstravome ūkinį pastatą, sumūrijome jame suvalkietišką duonkepę, liko sudėti grindis ir paskelbsime kamaros atidarymą. Šeimos galės atvažiuoti čia su savo vaikais švęsti jų gimtadienių, kitų švenčių, galės dirbti įvairius ekologiškus darbus: kepti duoną, dažyti inkilus, pinti juostas, drožti instrumentus ir t. t. Jei paprašys, pamokysime, parodysime. Svarbiausia, čia nebus nei alkoholio, nei rūkalų“, – sakė Birutė.
Jos žodžiais, tai bus ekologinė alternatyva dabartinėms vadinamosioms kaimo turizmo sodyboms, kur neretai tik lėbaujama.
saldain_fz
Bernardas didžiuojasi iš saldainių popierėlių pagamintu „kiaušiniu“.
Gongų naktis
B.Iljina yra sumaniusi ne vieną konkursą vaikams ir jaunoms šeimoms. Vienas naujausių – ilgiausio saldainių popierėlių kilimo. „Dažniausiai saldainių popierėliai išmetami, o juk jie gražūs. Galima įdomių ekologiškų daiktų iš jų pasidaryti, tarkim, kilimą“, – aiškina Birutė.
Ilgiausio saldainių popierėlių kilimo konkursui darbus šiemet pristatė 85 krašto mokyklos. Laimėtoja tapo sostinės „Ryto“ vidurinės mokyklos komanda, sukūrusi 333 metrų ilgio kilimą iš saldainių popierėlių. O bendras visų kilimų ilgis buvo daugiau nei 4 kilometrai. Birutės nuomone, šis konkursas dar kartą Lietuvos moksleiviams priminė opią šiukšlinimo problemą.
Dabar rengiamasi pasiūlyti vaikams naują užduotį – per vasaros atostogas surinkti išmėtytus plastikinių butelių kamštelius. Tai irgi puiki žaliava ekodaiktams.
O naujausia Birutės idėja – ekodaiktų festivalis, kurį planuoja surengti birželio 9 dieną prie Iljinų sodybos Gervinių kaime.
„Jau keletą metų vis audžiau mintį, kokį renginį suorganizuoti, kad galėtume pakviesti tuos žmones, kurie domisi ekologišku gyvenimo būdu. Kad smagiai pabendrautume, mintimis ir idėjomis pasidalytume, pasidžiaugtume vieni kitais ir savo vaikais. Mes domimės ekologija, mokomės gyventi gamtoje, su gamta, iš gamtos. Tai ir įkvėpė rengti prie mūsų sodybos ekodaiktų festivalį. Tądien mes būsime atviri visiems norintiesiems gyventi ekologiškai, pasidalysime viskuo, kas mums įdomu, patinka. Ten bus galima rasti labai ekologiško ir galbūt mažiau ekologiško, bet viskas bus skirta šeimoms“, – dėsto planus B.Iljina.
Per renginį visi jau minėti ilgiausio saldainių kilimo konkursui pateikti kilimai bus sujungti į vieną, o rezultatą ketinama užfiksuoti Lietuvos rekordų knygoje.
Vakare svečiai bus pakviesti į „Gongų naktį“. Tai, pasak Birutės, didžiausia ekodaiktų festivalio staigmena. „Gongai skambės ligi pat ryto“, – paslaptingai prasitarė moteris.

**************************************************************

Apie saldainių popierėlius, televizorių ir kartoninius žaislus

apie ekodaiktai.lt stendą rašo ir idėjos vadovę Birutę kalbina grynas.lt
„Litexpo“ parodų centre lapkričio 4-6 dienomis vyksta parodos „Jūsų namai“, „Vaikų šalis“ , „Šventė“ bei „Žiemos puokštė“. Parodoje „Vaikų šalis“ jau praeitais metais pastebėta ryški ekologiškų drabužėlių, žaislų banga.
„Litexpo“ parodų rūmų atstovė Rasa Keliuotytė tikino, jog parodos dažniausiai atspindi tai, kas yra ypatingai aktualu rinkoje ir šiuo metu tai yra ekologinės idėjos.
Todėl ne tik vaikų, bet ir pusė kitų čia rengiamų parodų gausiame gaminių asortimente siūlomos ekologiškos medžiagos ar prekės. „Vaikų šalyje“ žaidimų aikštelėje karaliauja kartono žaislai, vaikai mokosi kurti iš natūralių medžiagų arba perdirbti tai, kas lieka. Didelę dalį salės užėmusiame „Pasakų mieste“ įsikūrė žaislų, dantukų ligoninės bei įvairios dirbtuvės vaikams.
Kiekvienas žaislas – iščiupinėtas menininkės rankų
„Įvairūs kartoniniai baldai, žaidimai su kartono dėžėmis yra labai populiarūs. Todėl, kad juos galima išpiešti ir tai skatina vaikų kūrybiškumą. Viena įmonė gamina tik kartotinius baldus. Jie tokie smagūs, o juk vaikai viską išauga – ar tikrai verta pirkti įprastus plastmasinius baldus ir vėliau juos keisti? – pasakojo R. Keliuotytė. – Parodoje „Žiemos puokštė“ pirmą kartą surengta lėlių ir meškučių paroda. Susidomėjimas jomis didžiulis, ir aišku, kodėl. Kieviena lėlytė, kiekvienas žaislas yra iščiupinėtas menininkės rankų. Jie visi – su savo charakteriu, visi skirtingi. Manau, vaikai tai irgi pajunta – jiems nebeįdomu tiesiog turėti kažkokį daiktą, reikia, kad tas daiktas suteiktų naujų, neatrastų galimybių.“
„Litexpo“ atstovė teigė, jog vis daugiau žmonių užvaldo idėjos, kaip prikelti daiktus „antram gyvenimui“, aktyvėja įvairiausi mainai, nereikalingų daiktų atidavimas. Ir visa tai skatina ne vien noras sutaupyti, bei ir poveikio gamtai suvokimas.
Iš mažų dalykų gimsta stebuklai
Parodos metu kartu su krautuvėlės „Ekodaiktai“ atstovais vaikai „pynė“ kilimą iš saldainių popierėlių, žaislus iš šiaudų o jų mamos tuo metu galėjo pamėginti pasisiūti suknelę iš senų vyriškų marškinių arba daugkartines natūralias sauskelnes iš flanelės bei senų rankšluoščių.
Iniciatyvos „Eko daiktai“ idėjos vadovė Birutė Jakučionytė, atrodo, niekada nepristinga idėjų veikloms bei žaidimams. „Mano tikslas – iš mažų dalykų padaryti didelius stebuklus, – šypsodamasi sako moteris.
Žvelgdama į ilgą, blizgančiais saldainių popierėliais išklijuotą kilimą B. Jakučionytė prisimena, jog idėja jį kurti kilo iš labai gyvenimiškos situacijos. „Jie neperdirbami! Vaikai klausia, į kurį kibirą mesti saldainių popierėlius? O man jie – labai gražūs, spalvingi, blizgantys – net gaila išmesti. Todėl kilo idėja viską klijuotį į kilimą, tačiau manau, kad juos galima panaudoti dar įdomiau,“ – svarstė „Eko daiktų“ idėjos vadovė.
Lietuviai taip pat turi harmonijos simbolį
Toks spalvingas kilimas pradėtas „pinti“ jau praėjusioje „Vaikų šalies“ parodoje. B. Jakučionytė tikisi, jog kada nors jos gyvenamoje sodyboje Trakų rajone nusidrieks ilgas, kelių šimtų metrų saldainių popierėlių kilimas, o rekordų registratoriai suskubs tokį kūrinį įrašyti į rekordų knygą.
Pati Birutė vaikus moko senovinio ir gana lengvo užsiėmimo – pinti iš šiaudų vadinamuosius sodus. Tai – iš įvairaus dydžio šiaudų rombų sukurtos puošmenos, dažniausiai kabinamos kur nors palubėje. Keli pažįstami Birutei užsiminė, jog rombo forma harmonizuoja namus. „Jeigu taip iš tiesų yra, vadinasi, mes Lietuvoje viską turime iš senų senovės – nereikia jokių indiškų daiktų, gaudyklių, dar kokių nors dzingu lingu. O dabar ateina tarsi tų rombų mada,“ – tvirtino „Eko daiktų“ idėjos autorė.
Ko iš tiesų reikia – aiškėja auginant ketvirtąjį
Savo rankomis baldus gaminantis meistras į „Stebuklų šalį“ užsukusiems vaikams dalijo medines plokšteles su pritvirtintu magnetu. Nusipiešę savo pasaką vaikai vėliau ją pritvirtina prie šaldytuvo ar radiatoriaus.
Birutė žavisi ir vienos bendrovės kuriamomis jungiamosiomis detalėmis darbeliams iš kartono. „Pabandžiau iš kartono sujungti lentynas ir mane, suaugusį žmogų, tai įtraukė! Mačiau, kaip vienas menininkas tokiu būdu kuria įspūdingas skulptūras. Tai skatina fantaziją, kūrybiškumą, o juk turime dar begalę dalykų, kuriuos galime perdirbti,“ – pasakojo moteris.
Įvairūs gamintojai siūlo keisti masiškai gaminamus žaislus, sauskelnes ar rūbelius natūralių medžiagų, mažiau vaikams kenksmingais daiktais. Tačiau B. Jakučionytė teigia, jog reikėtų pradėti ne nuo ekologiškų sauskelnių. „Labiausiai vaikams kenkia vartotojiškumas ir jo skatinimas. Mano gyvenimo filosofija: „Nepirk to, be ko galima išgyventi.“ Nuoširdžiai pasakysiu: įvairūs gamintojai siūlo tai, ko auginant vaikus visai nereikia. Ir iš viso nereikia! Bet tai supranti tik augindama trečią, ketvirtą vaiką… O pirmiesiems dviems reikia visko: ir to, ir šito, ir trečio,“ – linksmai patirtimi dalijasi B. Jakučionytė.
Birutė Jakučionytė,
Birutė Jakučionytė, „Eko daiktai“ idėjos autorė, keturių vaikų mama
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)
Tvirti gyvenimo būdo principai
Keturių berniukų mama įsitikinusi, jog daugybę dalykų, reikalingų auginant vaikus, galima perdaryti, skolintis, apsimainyti. Energinga moteris, augindama vaikus, turi kelis griežtus principus, kurių nesulaužo net meiliausiai nutaisyti žvilgsniai.
„Namuose neturime televizoriaus. Vyriausiam berniukui yra aštuoneri. Nė vieno neleidžiame prie kompiuterio. Vyriausiasis labai prašo, bet neleidžiame. Nei valandos per dieną – nė kiek. Na, nebent per šventes ar kokiais išimtinais atvejais. Nenaudojame jokių farmacijos produktų ir apskritai medicinos sistemai esame labai prasti klientai,“ – vardija B. Jakučionytė.
Miestiečiams – gerokai sunkiau
Moteris mano, jog jos gyvenimo būdą bei suvokimą stipriai pakeitė gyvenimas kaime. Todėl jai sunkiai pavyksta sugalvoti patarimą ekologija besidomintiems miestiečiams. „Kaime tavęs neįtraukia tokia masinė psichozė pirkti ir vartoti. Pamenu, kaip gerus pora metų turėjau save stabdyti: „Ak – Kalėdinis išpardavimas! Visi bėga, perka – ir man reikia! Tada susimąstai – betgi nereikia! Iškepsim meduolių, įdėsim naminio obuolių sūrio ir viskas bus daug gražiau bei skaniau. Tačiau tai labai sunku atsekti tai, ką įteigia visuomenė. Tiesiog visuomet stovėdami prie vitrinų labai gerai pagalvokite – ar tikrai man to reikia? Ar tikrai to reikia mano vaikams? Ar reikia to NAUJO daikto, jei kažkas turi tokį patį naudotą?“

**************************************************************
2011 06 Mamos žurnalas

Didelė šeima
Kas geriau – didelė ar maža šeima?
Kai kalbinome Trakų rajone Gervinių kaime gyvenančią Birutę Jakučionytę, ji paskutines dienas nešiojo ketvirtąjį sūnelį. „Čia spurda Teodoras“, – juokavo, redakcijoje glostydama pilvuką. Ir, ko gero, Teodoras nebus jauniausias šeimoje, nes planuose dar vienas (o gal ir ne vienas) vaikelis.
Šeima jau augina 8 metų Kristupą Pijų, 5 metų Bernardą ir 4 metų Kostą Marijoną.
Iš  aštuonių vaikų šeimos
Pati Birutė augo didelėje šeimoje, ji buvo penkta aštuonių vaikų šeimoje. Tėvai gyveno ūkiškai, daug dirbo. „Kai vaikų šeimoje daug, tėvų dėmesys pasiskirsto kitaip. Apskritai trečias vaikas šeimoje viską pakeičia. Kol yra du vaikai ir du suaugusieji, yra vienokia jėgų persvara. O jeigu keturi vaikai ir du tėvai, kiekvienas vaikas įneša vis kitokių bendravimo niuansų. Mes augome šeimoje, kur tėvai savo meilės vaikams per daug nedeklaravo – nebūdavo glamonių, apsikabinimų. Bet augome prižiūrėti ir materialiai aprūpinti, mūsų stalas visada būdavo gausus. Aš labai didžiuojuosi tuo, kad prezidentas V. Adamkus prieš savo kadencijos pabaigą įteikė mano mamai apdovanojimą už nuopelnus Lietuvai, kad išaugino ir išauklėjo tokį būrį vaikų. Dabar, pati augindama tris ir laukdamasi ketvirto, suprantu, kad su būriu vaikų yra ką veikti. Mes su vyru neturime ūkio, mano vyras negeria. O mamai reikėdavo ir ūkį prižiūrėti, ir vaikais pasirūpinti, o tėvelis kartais išgerdavo. Kai dabar pagalvoju, ji buvo labai stipri moteris. Kartais su mama pasikalbame apie moters dalią. Ji stebisi, kad kiekvienu savo nėštumu aš labai džiaugiuosi. O ji, sužinojusi, kad turės dar vieną vaikelį, visąlaik verkdavo. Pagranduko mama susilaukė būdama jau 43 metų. O aš iki savo keturiasdešimtmečio planuoju susilaukti penktojo vaikelio. Atrodo, mano  vaikystės patirtis turėjo atbaidyti nuo minčių apie didelę šeimą. Bet mes su vyru daug ką darome kitaip negu mūsų tėvai, todėl didelėje šeimoje visiems smagu“, – sako Birutė Jakučionytė.
Iš kur atsiranda laiko kiekvienam vaikui
Birutė laimingos šeimos receptų neturi. Sako, kad pati kasdienybė sukuria įdomiausių situacijų. Pavyzdžiui, artėja Kaziuko mugė. Kiekvienoje mokykloje ir darželyje vaikai keičiasi savo padarytais darbeliais, bet ne kiekviena mama turi laiko ir išmanymo kažką gražaus su vaikeliais sukurti. Birutė tada sukviečia savo drauges, kurios turi vaikų, ir visi surengia kūrybines dirbtuves. „Vienais metais dekupažo technika pridekoravome medalių. Šiemet sugalvojau padaryti sagių, pakabukų iš graikiškų riešutų – juos nuspalvinome kaip boružes, o iš pistacijų padarėme galvytes. Vaikai vėliau džiaugėsi, kad viską pardavė. O mums, suaugusiesiems, pareiga padėti vaikams virsta smagia pramoga susitikti, pabendrauti, kažką kartu gražaus nuveikti.“
Birutė sako, kad tokių situacijų, kai į darbą žiūrima tarsi į malonumą, jos ir Andrejaus Iljino šeimoje būna  labai daug. Pavyzdžiui, reikia surengti vaikų gimtadienį. Neretai tėvams tai būna galvos skausmas. O Birutė sugalvojo, kad geriausia vaikų gimtadienius švęsti pagal kalendorines aktualijas. Vieno sūnaus gimtadienis pavasarį – per jį svečiai dažo inkilus ir kelia į medžius. Nebereikia nei jokių scenarijų, nei linksmintojų – visi savaime įsitraukia į veiklą. Po gimtadienio medžiuose lieka prikabinėtų inkilų su linksmais užrašais, piešinėliais, net kaukolėmis. Ant vieno inkilo berniukai užrašė „Špokas Antanas“ (toks kaimyno vardas).
Per kito sūnaus gimtadienį, kuris yra žiemą, vaikai  mokėsi verti sodus iš šiaudelių.
„Kad tavo gyvenimas būtų įdomus ir laimingas, turi stengtis ir daryti, kad taip būtų. Savaime vargu ar išeis, jei nedėsi pastangų. Mes su vyru nuolat sau „plauname smegenis“, vaikštome į visokius seminarus, stengiamės gyventi harmoningai. Mus didelė šeima „veža“. Tiek prisijuokiame iš savo vaikų! Blogai jaučiuosi, kai jų nėra šalia. Mums su vyru visiškai nėra poreikio kur nors važiuoti dviese. O su vaikais galiu keliauti nors į pasaulio kraštą. Jau daug kur buvome: Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje. Buvom ir vokiškame, ir daniškame „Legolede“, nes mūsų berniukai tikri legomanai, konstruoja kaip pamišę. Šiemet su mažuoju Teodoru planuojame važiuoti į Latviją ir Estiją. Be kelionių negalime. Nežinau, ką dar svarbiau gyvenime galiu padaryti, negu užauginti vaikus. Ta veikla man duoda daugiausia džiaugsmo. Žinoma, visko būna: ir susinervini, ir nežinai, kaip elgtis, bet motinystės esmė vis tiek nuostabi“.
Gausi šeima be darbo terapijos
Pati Birutė vaikystėje dirbdavo įvairiausius ūkio darbus. Sako, kai išvažiavo studijuoti į Marijampolės pedagoginę mokyklą, iš pradžių net jautėsi nejaukiai, kad turi tiek daug laiko sau.
„Savo vaikams darbo terapijos netaikau. Viskas daroma laisva valia, prie darbų jie prisijungia tiek, kiek nori. Bet, žinoma, šalia teisių turi ir savo pareigų. Jau antri metai taikome pliusų-minusų sistemą. Jei kuris nenori, tame projekte gali nedalyvauti, bet tada negali tikėtis ir jokių privilegijų. Apie pliusų-minusų sistemą perskaičiau literatūroje tėvams. Nežinau, gal kitose šeimose, kur auga mergaitės, ji ir nebūtų veiksminga, bet mums ji labai pasiteisino. Vaikai už gerus darbus skatinami surinkti kuo daugiau pliusų, kurie vėliau virsta žaislais, ėjimu į kiną, važiavimu į svečius. Už blogą elgesį ar neatliktas pareigas rašomos varnos, kurios „sulesa“ pliusus. Kaip skaičiuojame pliusus ir minusus? Per dieną kiekvienas vaikas turi surinkti mažiausiai 8 pliusus, kitaip jie neįsiskaito. O pliusai dedami už labai paprastus dalykus: pasiklotą lovą, nuneštus nuo stalo indus, išsivalytus dantis, pagalbą namų ūkyje, sutvarkytus drabužius. Varnos „atskrenda“ už erzinimąsi, rėkimą be priežasties, neklausymą. Mūsų berniukai puikiai perpratę šį žaidimą. Tik mes, tėvai, turime labai pedantiškai pastebėti vaiko gerus ir blogus darbus. Gerų ir blogų darbų skaičiavimas vaikui suteikia tam tikrus elgesio rėmus, jis geriau supranta, ko iš jo norime, tikimės, ir vaikas jaučiasi saugus. Nereikalaujame atlikti kokius nors sudėtingus darbus. Ūkio neturime, auginame tik ponį, kurį pašerti nėra sudėtinga,“ – pasakoja Birutė.
Ponio atsiradimas – tai atskira istorija. Vyriausias sūnus Kristupas sugalvojo įsteigti sendaikčių muziejų, o draugai ir svečiai mokėdavo simbolinį mokestį už ,,bilietą“ į muziejų. Tuos lankytojus, kurie atveždavo kokį nors eksponatą į muziejų, jis apdovanodavo abonementu lankyti muziejų nemokamai visą gyvenimą. Per vasarą „verslas“ Kristupui atnešė 200 litų. Kristupas nutarė juos investuoti į ponį, kad muziejaus lankytojai galėtų ir pajodinėti. Birutė ir Andrejus manė, kad berniukai labai tuo poniu susidomės, bet rūpintis daugiausia tenka tėvams. Vaikams greitai nusibodo šerti ir šukuoti… Todėl buvo minčių ponį net parduoti.
Kaime mažiau vartojimo
Birutės Jakučionytės ir Andrejaus Iljino šeima šeštus metus gyvena kaime. Atsikrausčius čia iš Vilniaus, pasikeitė gyvenimo būdas. Mieste net maistą pirkdavo kitokį ir kitaip. Gyvenant vienkiemyje nebereikia ananasų ir krevečių, šeima valgo tai, kas užauginta kaime. Marinuoja savo agurkus, burokėlius, iš ūkininkų perka pieną. Jei gyvendama mieste 5 asmenų šeima per savaitę išleisdavo 500 litų, tai dabar užtenka 150.
„Pasirodo, gyvenimas kaime kainuoja mažiau, – sako Birutė, – gaminu tokius valgius, kokius mama gamindavo ir mums vaikystėje, ir ne todėl, kad neturėtume pinigų. Tiesiog daug kas pasidaro nebeprasminga. Mažiau visko perkame, mažiau vartojame.“
Jau ketvirtus metus Birutės kalėdinės dovanos artimiesiems yra pačios kepti meduoliukai. Su vaikais papuošia juos glaistu, sudeda į brolio nupintus krepšelius. Kartais į tą krepšelį dar atgula pačios virta uogienė ar obuolių sūris. Pirmais metais dar teko pakovoti su savimi, kad atsilaikytų nepripirkusi kokių nors žvakelių ar dovanėlių prekybos centre. Bet save įveikė. Ir artimieji labai šiltai priima nepirktas dovanas. (Juk draugų ratas – tai panašiai mąstantys žmonės). Šeima Kalėdoms dovanas perka tik vaikams. „Vienais metais pasielgiau gana griežtai. Vyriausiam sūnui, kuris blogai elgėsi, vietoj prašytų dovanų Kalėdų Senelis atnešė laišką: „Man labai gaila, kad šiais metais negaliu atneši to, ko tu norėjai, nes tavo elgesys buvo netinkamas. Kalėdų Senelis“. Stebėjau, kokia bus vaiko reakcija. Jis nepuolė į isteriją, o truputį nusiminė ir visiems pasakojo, kad gavo nuo senelio laišką, kad jam reikia pasistengti. Man pačiai kartais širdį skauda, galvoju, kokia aš motina, kad taip žiauriai auklėju, bet kartais taip reikia“, – sako 4 vaikų mama.
Drabužiai ir daiktai, prikelti antram gyvenimui
Birutė sako, kad jie stengiasi kuo mažiau vartoti ne tik maisto, dovanų ar pramogų srityje. Su draugėmis keičiasi išaugtais vaikų drabužėliais, žaislais. „Turiu labai gerą draugę, kuri savo sūnui perka kokybiškus batus, drabužius. Jos sūnus vyresnis už mūsų Kristupą pora metų. Vaikas išauga, dažniausiai nespėjęs sunešioti drabužių ar batų. Viskas atitenka mūsų berniukams. Turime draugų Vokietijoje, iš kurių mielai paimame išaugtus drabužėlius. O mes savųjų irgi nemetame lauk, nes kaime yra vargingiau gyvenančių šeimų, kurios džiaugiasi nors ir dėvėtais, bet dar tinkamais naudoti daiktais. Aš pati šį, ketvirtą, nėštumą išvaikščiojau nenusipirkusi nė vieno nėščiųjų drabužėlio – prisitaikiau iš ankstesnių“.
Birutė Jakučionytė neskuba atsisveikinti ne tik su drabužiais ar avalyne. Jai smagu atnaujinti, prikelti antram gyvenimui ir buities daiktus. Senuose, suplyšusiuose batuose auga gėlės, dar mamos mergautinėje spintelėje sukrauti puodai. Sūnaus darželio grupėje buvo daug senų „tarybinių“ kėdučių. Darželio darbuotojos jau ruošėsi jas išmesti ir pirkti naujas, kai Birutė su kitomis mamomis ėmėsi iniciatyvos ir dekupažo technika išpuošė baldelius. Šiandien visame darželyje kėdės jau pakeistos naujomis, o toje grupėje liko senos – kaip rankų darbo kūriniai.
„Nežinau, ar dabar vaikai pastebi, kad mes daiktus prikeliame naujam gyvenimui. Jiems toks gyvenimo būdas atrodo savaime suprantamas. Bet galbūt kada nors jie užaugę irgi panašiai elgsis. Visus daiktus, kuriuos atnaujinam arba panaudojam antram gyvenimui vadiname ekodaiktais, nuolat ieškome įvairių ekologiškų idėjų aplink save, jomis dalinamės su kitais. Šiuo metu net atidarinėjame krautuvėlę Vilniuje, kur tokių daiktų galės įsigyti ir kiti,“ – sako Birutė. (Plačiau apie Birutės ekoidėjas ir daiktus galite rasti irwww.ekodaiktai.lt aut.past.)
Jai smagu, kai į daiktų atgaivinimą įsijungia vaikai. Žinoma, kartais reikia kantrybės, pavyzdžiui, kai vaikai ima dažyti akrilo dažais ir išteplioja visus namus. Akrilas iš drabužių neišsiplauna.
Vaikai mėgsta įsitraukti ir į maisto gaminimą, tešlą blynams maišo, bandeles daro. Kartu su šeima gyvena ir Birutės sesuo Rasa, kuri yra tikra mielinių bandelių meistrė.
„Kitokia“ mama
Standartiškai mąstančių žmonių akyse tokie kaip Birutė ir Andrejus visada bus keistuoliai „Kai gyveni kaime, mažiau darai tokių dalykų, kuriuos paprastai darome nesusimąstydami, nes taip daro visi. Atsitraukus nuo miesto šurmulio, lieka laiko susimąstyti: o kodėl taip darome? Kodėl kalėdinėms dovanoms darželyje tėvai turi išleisti šimtus litų? Mano nuomonė kartais skiriasi nuo daugumos darželį ir mokyklą lankančių vaikų tėvelių nuomonės. Tikriausiai mane užmėtytų akmenimis, jei pasiūlyčiau Kalėdoms nepirkti dovanų, o pačioms mamoms iškepti pyragėlių. Šiemet Kristupo klasėje pasistūmėjome tiek, kad nebedarėme naujametinio karnavalo, o surengėme advento vakarienę su kūčių valgiais ir tradicijomis. Viena mama vis dėlto atsinešė dešros „dėl viso pikto“. Bet buvo šaunu, kad kai kurie tėveliai prisijungė, vienas tėtis istorikas pasakojo apie tradicijas, kaip būdavo švenčiama senovėje.
Aišku, save auklėju, kad reikia būti lanksčiai, neprimesti savo nuomonės. Stengiuosi jos nepiršti, jei manęs neklausia. Tačiau labai smagu, kai pavyksta įgyvendinti kokią idėją. Pavyzdžiui, darželio vaikams padovanoti ne ryškių plastmasės žaislų, o knygelių. Mūsų pačių vaikai labai mėgsta vartyti knygeles, o ypač enciklopedijas apie gamtą. Kai iš pradžių tėvams pasiūliau dovanoti knygeles, tie už galvų susiėmė: nesidžiaugs, neskaitys, kokia čia Kalėdų Senio dovana? O mes savo šeimos nariams, draugams, ypač vaikams, dažniausiai dovanojam knygas. Tai nesikerta su mūsų požiūriu į gyvenimą dėl besaikio vartotojiškumo. Mes patys namuose turime didelę biblioteką, nes knygos mums yra didelė vertybė“, – sako Birutė.
Vieta šeimoje ir gyvenime
Iki gyvenimo kaime ir Birutė, ir Andrejus buvo labai užimti žmonės. Birutė dirbo draudimo bendrovėje, dar organizuodavo renginius Vilniuje ir Trakų pilyje. Didysis lūžis ir noras nebesiplėšyti, bandant uždirbti visus pasaulio pinigus, įvyko sutuoktiniams apsilankius Tomo Girdzijausko paskaitoje apie vyro ir moters santykius. „Po tos paskaitos visiškai apsivertė mano gyvenimas. Įsitikinau dar kartą: kai moteris pasislenka ir šeimoje padaro vietos vyrui, jis mielai prisiima pareigas ir atsakomybę. Tomas Girdzijauskas šią išmintį grindė įvairiomis religijomis ir senąja išmintimi apie vyro ir moters pareigas šeimoje, apie harmoningus tarpusavio santykius. Mes dabar kalbame apie lygias teises, emancipaciją, bet iš esmės jokios lygybės lyčių vaidmenyse būti negali. Po seminaro mano vyras lektoriaus paklausė: „Tai moteris visai visai neturi dirbti?“ Taip, jei moteris pasirūpina vyru, vaikais, namais, suorganizuoja tvarką, maitinimą, sukuria gerą energiją namuose ir jeigu jai dar lieka laiko, ji gali užsiimti tuo, kuo nori, bet neprivalo išlaikyti šeimos. Per visus 9 santuokos metus aš visą laiką uždirbau daugiau negu vyras, auginau vaikus, gimdžiau, laikiau visus kampus namuose. Po seminaro savo vyro paklausiau: „Ar tu įsivaizduoji, kad išlaikai šeimą finansiškai?“. Jis atsakė: „Tikrai neįsivaizduoju“. Bet paskui viskas susiklostė taip, kad ėmė dėtis keisti dalykai. Pirmiausia mes nusprendėme turėti dar vieną vaiką. Aš išėjau iš darbo, vyras prisiėmė atsakomybę už šeimos išlaikymą, ir ką manote – pasaulis nesugriuvo! Mes tiesiog teisingai perėjome prie vyro ir moters vaidmenų. Ėmiau mažiau dominuoti šeimoje, ir man tai patinka. Pasirodo, viską vyras ir gali, ir sugeba. Man šitie metai būnant tik mama yra labai laimingi, aš nepaprastai gerai jaučiuosi“, – sako 4 vaikučių mama Birutė.
Ginta Liaugminienė
**************************************************************
2011 06 žurnalas „Mažylis“
**************************************************************
2011 04  žurnalas ‘Tavo vaikas’
Laimingi Gerviniuose
Tokios veiklios, kūrybingos ir.. laimingos moters reikia gerai paieškoti, sakyčiau, net sužiburiu. Ačiū mūsų žurnalo skaitytojoms, pasiūliusioms rubrikoje „Tavo miesto mama“parašyti apie Birutę.
Iš dosjė:Birutė (37)Andrejus (36)Vaikai: Kristupas Pijus (8), Bernardas (5), Marijonas (4) ir Teodoras (gims po mėnesio)Gyvena: Trakų rajone, Gervinių kaime
Su Birute susipažinau prieš ketverius metus, kai rašėme apie jos su bendramintėmisįkurtą visuomeninį judėjimą „Draugiški šeimai“. Prisipažinsiu, anuomet jų idėja įrengtiprekybos centruose atskiras kasas nėščiosioms ar mažus vaikučius auginančiomsšeimoms man atrodė kone utopija. Smagu, kad klydau. Lenkiu galvą prieš veikliasmamas, nuveikusias ne vieną prasmingą darbą ir kviečiu iš arčiau susipažinti su viena jų– Birute Jakučionyte.
Kaimiečiai savo noru
„Dažnai dėkoju Dievuliui už sprendimą išvažiuoti iš Vilniaus gyventi į kaimą. Jau šeštimetai čia. Nesakau, kad visi mano sprendimai gerai apsvarstyti ir pasiteisina, bet šituolabai džiaugiuosi. Nereikia sukti galvos dėl sąskaitų už šildymą, komunalines paslaugas,kur pastatyti automobilį. O kiek žemės ir vietos turime, kiek vaikų galime užauginti…Aišku, gali pagalvoti, kad gyvenimas kaime turi minusų. Štai penktadienį mus užpustė,mašina dėl šalčio neužsivedė. Man į darbą nereikia, vyriausiam mokykloje atostogos,vyras dirbo iš namų, ir sėdėjome visi namie. Ar čia tragedija? Pasaulis dėl to nesugriuvo.Jeigu tik tokios bėdos…
Teodoras pilvelyje
Ketvirtą vaiką planavome seniai, visada žinojau, kad jis bus. Teodoras yra pilnateisisšeimos gyventojas, nesvarbu, kad dar pilve. Visi mūsų vaikai turėjo vardus dar negimę.Esu turėjusi tris cezario operacijas, ši bus ketvirta. Pjūvių randai mano ploni, po trečiogydytoja leido lauktis ketvirto. Žiūrėsim, ką pasakys dabar. Norėtųsi iš karto ir penkto.Mes gal mielai įsivaikintume, jei ne paini biurokratinė sistema. Apie ją žinau, nessesuo įsivaikino jau antrą vaiką. Prisipažinsiu, man sunkiausia būti nėščiai ir gimdyti,šio „darbo“ aš nemėgstu. O štai užauginti galėčiau daug, man tai patinka.
Vertybės aukštyn kojom
Su Andrejumi mėgstame nueiti į kokį seminarą pasitobulinti, taip sakant, nesnaudžiam.Prieš metus nuėjome į vieną tokį apie vyro ir moters santykius, pareigas šeimoje ir seksą.Tai buvo lyg atskaitos taškas, pakeitęs mano požiūrį. Supratau, kad moteris turi rūpintisnamų židiniu, vyru, vaikais, jų gerove, o vyras rūpinasi energija iš išorės ir ją pritraukiaį šeimą. Sumažinau savo darbus, visuomeninius projektus. Anksčiau atrodė, kad jeipadaryta valgyti, vyras grįžęs gali įsidėti pats į lėkštę. Dabar man taip neatrodo. Aš noriuįdėti jam į lėkštę, noriu apšokinėti, kad jis gerai jaustųsi. Jei anksčiau nuolat trūko laiko,grįždavau vėlai, pavargusi (gi pinigus uždirbu!), dabar tenoriu, kad namuose būtų ramu,visi gerai jaustųsi, būtų laimingi ir patenkinti. Anksčiau neįsivaizduodavau, kad prašysiuvyro pinigų, maniau, tai žema ir pati galiu užsidirbti, o dabar tą sėkmingai darau. Esuišlaikoma ir labai gerai jaučiuosi.Žinau, kad bus sunku gimus vaikui. Nebemanau, kad naktimis prie verkiančio kūdikioturi keltis abu tėvai. Pala, juk jei vyras naktį kelsis prie vaiko, jis neišsimiegos, tad kaipdirbs, susitiks su žmonėmis? Galvoju, gal reiks vyrui ausų kaištukus pirkti?
Kiaulėms – ne, gėlynams – taip
Gyvūnų neauginam jokių. Kai atsikraustėm, Andrejus iš karto pasakė, kad čia nebusauginama niekas gyvas, kas paskui galėtų būti suvalgomas. Tokia mūsų filosofija,kurios laikomės iki šiol. Mėsą valgome tik kaip priedą prie kito maisto, o ne atvirkščiai.Jos perku tik iš ūkininkų ar tėvukai kaime užaugina. Andrejus ir Karolis yra vegetarai(su Birute kartu gyvena sesuo Rasa su sūnumi Karoliu – aut. past.) Iš gyvūnų laikomeponiuką, balinį vėžlį, šunį ir kelias neaišku iš kur atklydusias kates.Gėlynai yra toks dalykas, kur nekainuoja daug pinigų, tik daug darbo. Plyti pieva -sukasei, pasėjai, ir jau gėlynas. Sodinukų gali pigiai pasirankioti pas drauges arbasėti daugiametes gėles iš pakiukų. Tik laiko ir noro reikia. Turime savo šeimosfirminę „Gervinių arbatą“, tai vaistažolių jai ne tik prisirenkame šalia esančiose pievoseir miške, bet ir sodiname. Pernai prieskonių lysvėje po langu auginau mėtų, melisų,bazilikų, krapų, rozmarinų, petražolių.
Kristupo muziejus
Vieną dieną ateina Kristupas ir sako: „Mama, ateik į muziejų. Tik nepamiršk centųbilietui“. Ai, pamaniau, eilinis vaiko žaidimas. Kai visgi nuėjau, žiūriu, sustatęs dusuoliukus su pririnktais surūdijusiais varžteliais išdidžiai rodo – čia tas ir tas. Matau,kaip jam tai svarbu ir patinka. Taip kilo mintis įrengti tikrą Kristupo sendaikčių irįdomių daiktų muziejų. Suradom vietą, įrengėm lentynas, surinkom iš visų pakampiųturėtus sendaikčius ir taip gimė tada septynmečio Kristupo muziejus. Eksponatus jistvarkosi pats, moka papasakoti apie kiekvieną. Dėlioja juos kaip išmano: šalia mediniodrožto asiliuko gali pastatyti šimto metų senumo pintinę- jam taip gražu. Pats sugalvojomuziejaus taisykles: suaugusiems „bilietas“ kainuoja litą. O atnešęs ir padovanojęseksponatą gauni nemokamą abonementą į muziejų iki gyvos galvos.
Ekologija – iš širdies, o ne dėl mados
Ekodaiktai ir to paties pavadinimo interneto svetainė „gimė“ drauge subesikeičiančiu mūsų šeimos gyvenimo būdu. Gyvename kaime, stengiamėstausoti tai, kas yra aplink mus. Ieškome išradingų, linksmų idėjų aplink save. Ekodaiktai – tai ekologiški ir ekonomiški daiktai. Jų kilmė labai skirtinga: tai galibūti popieriniai žaislai (tokie kaip žaidimų nameliai vaikams), kurie pagaminti išperdirbto popieriaus. Tai gali būti ir nurašytos, laužui skirtos vaikiškos kėdės, kuriasmes prikeliame antram gyvenimui – dažome, dekupažuojame… Tai gali būti ir mūsųkaimo pievose surinkta žolelių arbata arba inkilai varnėnams. Arba lauko baldai iškarklų. Prekiaujame inkilais varnėnams ir zylėms. Jau kelinti metai su savo vaikaispasidarome puikią pramogą: piešiame ant inkilų ir juos kabiname.Visi daiktai yra primityvūs, labai paprastai arba iš įvairių atliekų pagaminti. Jieneteršia gamtos, yra sudeginami. Įdomu ir tai, kad visi daiktai yra padaryti mūsųdidelės šeimos (5 seserys ir 3 broliai, 12 anūkų) narių, kaimynų, draugų arba kažkaipsu jais susiję, pvz.: arbatą renka sesuo Rasa, inkilus daro brolis Arūnas, lesyklas –gretimo kaimo, Rūdiškių amatų mokyklos mokiniai.Turiu labai daug idėjų, kas galėtų tapti ekodaiktais, kaip juos padaryti, kažkąperdirbti, panaudoti iš naujo.
„Gervės kamara“
Iki šios vasaros tikimės įrengti „Gervės kamarą“, kurioje bus vykdoma švietėjiška–pramoginė veikla: tai vaikų gimtadieniai ar teminiai užsiėmimai, kurių temos atitinkakalendorines šventes ar lietuviškus papročius: Paukščių diena, Žolinės, Joninės, Derliausšventė, Duonos kepimas, Sodų iš šiaudelių vėrimas. Senovišką duonos kepimo krosnįkamaroje statė meistrai iš Suvalkijos, du seni dieduliai. Kadangi pati esu iš Suvalkijos,planavom kepti jų tradicinę juodą rūgščią duoną, bet sveikuolių su sėmenim ir sėlėnompasirodė daug skanesnė, tad dabar kepam ją. Suprantu, kad čia pinigų neuždirbsi, netminties tokios nėra, tiesiog gerai praleisime laiką, pasidalinsime patirtimi.
Namuose nėra TV
Televizoriaus sąmoningai atsisakėme prieš dvejus metus, filmus, kai norim, žiūrim perDVD. Atsisakę TV supratome, kiek neigiamos informacijos ji skleidžia. Visi vagys,valdžia bloga, Seime apgavikai – kam to klausytis… Ką dabar veikiam vakarais? Suvaikais bendraujam, skaitom pasakas, žaidžiam. Jiems sumigus dekupažuoju, piešiu,mezgu riešines. Kai išjungėm televizorių, pradėjom daugiau bendrauti tarpusavyje.Susėdam vakare už stalo ir kalbamės, kalbamės. Tai tikrai smagu!
Šeimos susirinkimai
Kiekvieną sekmadienį mūsų namuose vyksta šeimos susirinkimai, kai geriame arbatąir aptariame praėjusią ir būsimą savaitę. Dalyvauja visi, ir vaikai. Tarkim, paskutiniuskartus kalbėjom apie savaitės valgiaraštį. Vienas to nevalgo, kitas ano, tad būna
sudėtinga. Padarėm patiekalų sąrašą, kuris įtinka daugmaž visiems. Kalbamės, kokierenginiai laukia kitą savaitę, kur reiks važiuoti. Darom pirkinių sąrašą, nes kartą persavaitę rimtai apsiperkame.Taip mes ir gyvenam. Sako, nesigirk, kad gerai gyveni, nes žmonės pavydės, bet manlabai norisi garsiai pasakyti – kiekvienas gali gyventi taip, kaip nori, juk savo gyvenimąmes kuriame patys. Nebijau pasakyti, kad mes tikrai gerai gyvename, nes neverkiam dėliškilusių problemų, o sprendžiame jas“.
Donata Baniūnienė („Tavo vaikas“)
**************************************************************
Ekobanga apie kristupo miziejų:
http://ekobanga.blogas.lt/kristupo-7m-sendaikciu-ir-idomiu-daiktu-muziejus-gerviniu-kaime-traku-rajone-1225.html