Mokosi būti gamtos vaikais (foto)
Autorius: Feliksas ŽEMULIS
07:57 Gegužės 16 D. 2012

Birutė ir Andrejus Iljinai tvirtina idilę suradę kaime./Felikso Žemulio, Romo Jurgaičio ir Iljinų asmeninio albumo nuotraukos
Prieš keletą metų Birutė ir Andrejus Iljinai su dviem sūnumis iš Vilniaus, kur lig tol gyveno dešimtmetį, išsikraustė į Trakų rajoną. Jie rinkosi kaimą ne toliau kaip 50 kilometrų nuo sostinės. Dabar šeima augina keturias atžalas ir čia gyvendami stengiasi paisyti ekologijos dėsnių.
Dar nedidelių vaikų mama B.Jakučionytė-Iljina, interneto tinklalapio Ekodaiktai.lt sumanytoja, pilietinių iniciatyvų “Aš ir tu – draugiški šeimai”, “Užleisk vietą” bei kitų autorė, sako ekologija iš esmės susidomėjusi kaime, mat kaimietiškas gyvenimo būdas ir gamtosauga – glaudžiai susiję. “Gyvendamas kaime savaime nori įsilieti į gamtą, būti jos dalimi. Ir tuomet žingsnis po žingsnio prasideda ekologija: mažiau vartoji maisto iš parduotuvės; rūšiuoji šiukšles, kitas atliekas ir t. t.” – vardija sąsajas Birutė. Ir priduria: gyvenimas kaime naudingesnis už miestiškąjį ne tik ekologijos, bet ir ekonomikos požiūriu.
“Kartais jauni žmonės, sužinoję, kad auginame keturis vaikus, stebisi – kaip jūs išgyvenate? Kaip išgyventi mieste jaunai šeimai, auginančiai keletą vaikų, kai būsto šildymas ir dar daug kas labai brangu? Tokiems žmonėms patariu: “Kraustykitės į kaimą – ten gyventi daug lengviau”, – sako B.Iljina.
Prieš keletą metų B. ir A. Iljinai išsikėlė iš sostinės, kur lig tol gyveno dešimtmetį, į Trakų rajono Gervinių kaimą. Tiesa, išsikraustė tik iš dalies – Vilniuje liko Andrejaus darbovietė, į kurią jis važinėja kas rytą, iš Vilniaus daugiausia “minta” ir Birutės idėjos. Kokiame nors Skuodo ar Joniškio rajone jiems verstis būtų sunkiau. Tačiau jie ir rinkosi kaimą ne toliau kaip 50 kilometrų nuo sostinės.

Gongo skambesys ypač patinka mažajam Teodorui.
Kas skirta – rasi
“Vilniuje jau su dviem vaikais mums pernelyg brangu, – prisipažįsta Birutė. – Be to, mane visą laiką traukė kaimas, nes gimiau ir užaugau Gurbšilyje, Vilkaviškio rajone, ten tebegyvena mano tėvai.”
Marijampolės pedagogikos aukštesniojoje mokykloje įgijusi pradinių klasių mokytojo specialybę, Birutė pagal ją dirbti nenorėjo – labiau traukė organizuoti renginius ar ką nors panašaus veikti. Įsidarbino Visagino kultūros namuose, vėliau atvyko į Vilnių. Čia keletą metų dirbo vadybininke viename restorane.
“Tada sutikau Andrejų, kuris apie daug ką mąsto panašiai kaip aš. Nuomojomės sostinėje būstą, o kai gimė antras vaikas, nusprendėme keltis gyventi į kaimą. Tai vienas geriausių sumanymų mano gyvenime”, – džiaugiasi moteris.
Andrejus Birutei nesipriešino. “Jis sakė – nesvarbu, kur gyventi, tik kad būtų internetas”, – juokiasi prisiminusi vienintelį vyro prašymą. Sutuoktinis baigė rusų filologijos studijas, tačiau įsitraukė į verslą – yra vienos tarptautinės korporacijos, kuri gamina ir platina Rytų medicinos produktus, atstovas Lietuvoje.
“Antrajam sūnui Bernardui buvo 3 savaitės, kai nusprendėme ieškoti sodybos. Mat už gautą paskolą geriausiu atveju galėjome įsigyti tik trijų kambarių butą. Artimieji įspėjo, esą ieškoti teks ne mažiau kaip dvejus metus. O aš jau seniai domiuosi visokiomis mistikomis, tai pasakiau: “Kur mūsų, ten mes ir rasime. Jei mums skirtas namas, niekas kitas jo nenupirks.” Sudarėme planą, kur ir kaip ieškosime: ne toliau kaip 50 kilometrų nuo Vilniaus, nuo Trakų Suvalkijos link. Numatėme, kokio dydžio turi būti tas namas, kiek žemės prie jo ir t. t. Kai šią sodybą radome, nelabai daug už ją ir 1,5 ha žemės sumokėjome – 95 tūkst. litų. Namas iš tiesų mūsų laukė”, – prisimena pašnekovė. Tiesa, bene antra tiek teko investuoti į sodybos remontą.

Šį namelį iš kartono sumeistravo Andrejus, tačiau moka tai padaryti ir vaikai.
Kaimas prideda proto
Per tuos keletą metų, kuriuos Iljinai gyvena kaime, jiems gimė dar du sūnūs, taigi šeimoje – jau šešiese: Andrejus, Birutė, sūnūs 9 metų Kristupas Pijus, 6 metų Bernardas, 5 metų Kostas Marijonas ir vienų metukų Teodoras. Be to, kartu įsikūrė Birutės sesuo Rasa su sūnumi, tad iš viso – aštuoniese. Tačiau namų šeimininkė tvirtina maistui išleidžianti mažiau negu tada, kai gyveno mieste, o tai – irgi ekologija.
“Kai parduotuvė ne kitapus gatvės, o toli, ilgainiui ir noras pirkti mažėja, dažniau negu mieste svarstai, ką įsigyti, ir apskritai, ar verta pirkti. Perkame ne kasdien, kaip kad būdavo mieste, o tik sykį per savaitę. Sudarome būtiniausių produktų sąrašą ir siunčiame Andrejų į parduotuvę. Išsikėlęs gyventi į kaimą netrukus supranti, kad nebūtina kiekvieną dieną valgyti dešrų, lašišų, riebių sūrių, kitų gardėsių. Gyveni gyveni ir pamatai, kad tų brangių ir nebūtinai sveikų produktų tau nereikia. Tiek daug drabužių ir batų kaime irgi nereikia. Tad jei gali gyventi mažiau pirkdamas, tai kam pirkti?” – svarsto moteris.
Tačiau valgyti juk reikia, juolab tokiai gausiai šeimai? “Anava du daržai ir du šiltnamiai: užsiauginame įvairiausių daržovių, duoną pačios kepame”, – taria Birutė.
Gyvulių Iljinai neaugina. “Kai čia atsikraustėme, Andrejus pasakė: “Šiuose namuose neaugs joks gyvūnas, kuris po to būtų suvalgytas.” Andrejus jau 20 metų vegetaras, be to, abstinentas, nerūko. Ir aš keletą metų buvau atsisakiusi mėsos, tik laukdamasi kūdikių šiek tiek valgydavau, kad būčiau stipresnė. Vaikams irgi nedaug jos reikia. Keista girdėti, kai kas nors sako: “Negaliu be mėsos, be jos man galvą skauda!” Koks apnuodytas organizmas, jei kasdien reikalauja mėsos?!
Sodybos šeimininkai augina tik ponį. Juo prieš keletą metų buvo susižavėjęs Kristupas, kurį laiką juodu draugavo, tačiau dabar Kristupui rūpi kiti dalykai, tai ir ganosi augintinis prie namų.

Šis atrakcionas dar nebaigtas, tačiau jau patinka mažiems ir dideliems.
“Kartais pasvarstome, kad būtų gerai vištų įsigyti, kiaušinių padėtų. Tačiau kol kas ir jų, ir pieno nusiperkame iš kaimynų”, – dėsto Birutė.
Pasak jos, gyvenimas kaime turi dar vieną didelį pranašumą – vaikai čia visada randa, ką veikti. “Jie labai greitai pripranta prie gyvenimo kaime. Nereikia visą laiką galvoti, kuo man juos užimti, ir beveik nereikia ganyti. Mieste vien tik tai ir daryčiau”, – sako keturių berniukų mama.
Štai Kristupas sumanė įrengti malkinėje sendaikčių muziejų. Padedamas suaugusiųjų, pririnko įdomių daiktų, o lankytojai turėdavo už litą nusipirkti bilietą, tik pasiūliusieji kokį nors seną daiktą būdavo įleidžiami nemokamai. “Tačiau ir ši veikla Kristupui nusibodo. Dabar jis metėsi skaityti knygų”, – sako Birutė.

Iš nebereikalingų drabužių galima pasiūti kilimėlį.
Mažųjų ekologija
Svečiuojantis pas Iljinus, dėmesį patraukė kambaryje kabanti didelė varinė lėkštė. “Tai gongas”, – paaiškina Birutė, o jos sesuo Rasa suduoda į lėkštės šoną. Pasklinda keistas žemas garsas. Rasa “pakoncertuoja” ir “grojančiais dubenėliais” – irgi variniais, įvairaus dydžio, todėl skyrėsi ir garsas.
“Skambant tokiai muzikai, žmogus lengviau panyra į meditaciją, net gali išsigydyti kai kuriuos negalavimus”, – tikina B.Iljina ir su Rasa bei sūnumi Bernardu demonstruoja vis kitokius keistus instrumentus: lietaus lazdą, kuria afrikiečiai kviečia lietų, iš antilopių nagelių suvertą tarškynę, kalimbą, vibratoną, fleksatoną…
Egzotiškų muzikos instrumentų kolekcionavimas – vienas Iljinų pomėgių. Galbūt kada nors susiburs šeimos kapela koncertuoti šiais instrumentais. O kol kas Birutė sumaniusi demonstruoti juos mokyklose. Į vieną Palangos ugdymo įstaigą jau buvo nusivežusi, aiškino vaikams, kam šie daiktai skirti, leido juos išbandyti. Mokiniams patiko.
Tai – tik viena idėjų, kurių ši kūrybinga verslo moteris sukuria kasdien. Birutė kuklinasi, esą tos idėjos jai kyla tarsi iš nieko. “Kvėpuoju, gyvenu ir sugalvoju”, – sako.
Šitaip lyg netyčia kilo ir ekodaiktų idėja. “Ieškojau internete domeno mūsų šeimos veiklai, surinkau žodį “ekodaiktai” – neužimtas! O juk šiuo pavadinimu gali tilpti daug kas”, – aiškina Birutė.

Žeminėje galima pažaisti karą ar slėpynių.
Tarkim, įvairūs žaislai iš atliekų, kuriuos Birutės vadovaujami daro jos vaikai: žmogeliukai iš tualetinio popieriaus kartono ritinėlių ir jogurto indelių, tarškynės iš šokolado kiaušinių indelių bei graikinių riešutų kevalų, įvairios mozaika papuoštos dėžutės ir kita.
“Vaikams tereikia parodyti, sužadinti jų smalsumą, ir jie sumano dar įdomesnių dalykų nei suaugusieji. Mes kuriame kartu ir pasidarome originalių žaislų, kokių nenusipirksi parduotuvėje”, – rodo vis naujus ekodaiktus moteris.
Šitaip, pasak jos, galima ugdyti vaikų kūrybiškumą, bendrauti su jais ir kartu panaudoti atliekas. “Daugelis tėvų dabar tokie užsiėmę, mažai su vaikais bendrauja – tai darbe prapuolę, tai namie į televizorių nosis sukišę. Mes televizoriaus nepirkome, mums kiekviena diena – vis naujas televizorius”, – pusiau rimtai, pusiau juokais sako B.Iljina ir nuskuba atnešti parodyti naują savo darbą – kilimėlį.
Kuria jį iš dėvėtų drabužių. “Sukarpau atraižomis, susuku į kasą, o paskui ją siuvu į kilimėlį. Iš mamutės išmokau, ji irgi tokius siūdavo”, – aiškina Birutė.
Jos mama Teresė Jakučionienė užaugino aštuonis vaikus – penkias dukras ir tris sūnus. Birutė sako ligi šiol neatsistebinti, kaip mamutė, net ir sulaukusi garbaus amžiaus, geba sukurti savo mezgamose kojinėse bei blauzdinėse vis naujų, niekada nesikartojančių raštų.
Neseniai Iljinai sumanė Andrejaus biure Vilniuje įkurti ekodaiktų parduotuvėlę. Joje galima įsigyti Birutės ir jos mamos bei seserų mezginių, kitų rankdarbių. Yra ten ir vaikų išmargintų paukščių inkilų, lesyklų, įvairių žaislų, kartono namelių. Pasak Birutės, pastarieji ypač populiarūs.

Iljinai nesigaili įsikūrę kaimo sodyboje
Šventės be svaigalų
Ekodaiktai – tik viena iš Birutės idėjų. Dar prieš atsikraustydama į Gervinius ji pagal užsakymus rengdavo viduramžių puotas Trakų pilyje, bajoriškas – bajorų palikuonių dvaruose, originalias gimtadienių, kitokias šventes. Bet tai jau praeitis, dabar ši veikli moteris nori organizuoti ekologiškas šventes.
“Lietuvoje labai trūksta renginių jaunoms šeimoms su vaikais. Ateina tėveliai su vaikais į masinius renginius, tačiau šie – arba suaugusiesiems, arba vaikams, o kad švęstų kartu, būna retai”, – sako B.Iljina.
Todėl ji ir sumanė “Amatų kamarą” – ekologiškų daiktų gamybos mokyklą. Interneto tinklalapyje www.ekodaiktai.lt galima sužinoti, kaip šioje kamaroje kartu su savo atžalomis iš panaudotų pakuočių suręsti ekologišką “miestą” ar sodybą, pasigaminti įvairių instrumentų, papuošalų, suverti šiaudų sodus ir kita.
O netrukus Iljinų sodyboje atvers duris ir reali amatų kamara. “Rekonstravome ūkinį pastatą, sumūrijome jame suvalkietišką duonkepę, liko sudėti grindis ir paskelbsime kamaros atidarymą. Šeimos galės atvažiuoti čia su savo vaikais švęsti jų gimtadienių, kitų švenčių, galės dirbti įvairius ekologiškus darbus: kepti duoną, dažyti inkilus, pinti juostas, drožti instrumentus ir t. t. Jei paprašys, pamokysime, parodysime. Svarbiausia, čia nebus nei alkoholio, nei rūkalų”, – sakė Birutė.
Jos žodžiais, tai bus ekologinė alternatyva dabartinėms vadinamosioms kaimo turizmo sodyboms, kur neretai tik lėbaujama.

Bernardas didžiuojasi iš saldainių popierėlių pagamintu “kiaušiniu”.
Gongų naktis
B.Iljina yra sumaniusi ne vieną konkursą vaikams ir jaunoms šeimoms. Vienas naujausių – ilgiausio saldainių popierėlių kilimo. “Dažniausiai saldainių popierėliai išmetami, o juk jie gražūs. Galima įdomių ekologiškų daiktų iš jų pasidaryti, tarkim, kilimą”, – aiškina Birutė.
Ilgiausio saldainių popierėlių kilimo konkursui darbus šiemet pristatė 85 krašto mokyklos. Laimėtoja tapo sostinės “Ryto” vidurinės mokyklos komanda, sukūrusi 333 metrų ilgio kilimą iš saldainių popierėlių. O bendras visų kilimų ilgis buvo daugiau nei 4 kilometrai. Birutės nuomone, šis konkursas dar kartą Lietuvos moksleiviams priminė opią šiukšlinimo problemą.
Dabar rengiamasi pasiūlyti vaikams naują užduotį – per vasaros atostogas surinkti išmėtytus plastikinių butelių kamštelius. Tai irgi puiki žaliava ekodaiktams.
O naujausia Birutės idėja – ekodaiktų festivalis, kurį planuoja surengti birželio 9 dieną prie Iljinų sodybos Gervinių kaime.
“Jau keletą metų vis audžiau mintį, kokį renginį suorganizuoti, kad galėtume pakviesti tuos žmones, kurie domisi ekologišku gyvenimo būdu. Kad smagiai pabendrautume, mintimis ir idėjomis pasidalytume, pasidžiaugtume vieni kitais ir savo vaikais. Mes domimės ekologija, mokomės gyventi gamtoje, su gamta, iš gamtos. Tai ir įkvėpė rengti prie mūsų sodybos ekodaiktų festivalį. Tądien mes būsime atviri visiems norintiesiems gyventi ekologiškai, pasidalysime viskuo, kas mums įdomu, patinka. Ten bus galima rasti labai ekologiško ir galbūt mažiau ekologiško, bet viskas bus skirta šeimoms”, – dėsto planus B.Iljina.
Per renginį visi jau minėti ilgiausio saldainių kilimo konkursui pateikti kilimai bus sujungti į vieną, o rezultatą ketinama užfiksuoti Lietuvos rekordų knygoje.
Vakare svečiai bus pakviesti į “Gongų naktį”. Tai, pasak Birutės, didžiausia ekodaiktų festivalio staigmena. “Gongai skambės ligi pat ryto”, – paslaptingai prasitarė moteris.
**************************************************************
Apie saldainių popierėlius, televizorių ir kartoninius žaislus
apie ekodaiktai.lt stendą rašo ir idėjos vadovę Birutę kalbina grynas.lt
„Litexpo“ parodų centre lapkričio 4-6 dienomis vyksta parodos „Jūsų namai“, „Vaikų šalis“ , „Šventė“ bei „Žiemos puokštė“. Parodoje „Vaikų šalis“ jau praeitais metais pastebėta ryški ekologiškų drabužėlių, žaislų banga.
„Litexpo“ parodų rūmų atstovė Rasa Keliuotytė tikino, jog parodos dažniausiai atspindi tai, kas yra ypatingai aktualu rinkoje ir šiuo metu tai yra ekologinės idėjos.
Todėl ne tik vaikų, bet ir pusė kitų čia rengiamų parodų gausiame gaminių asortimente siūlomos ekologiškos medžiagos ar prekės. „Vaikų šalyje“ žaidimų aikštelėje karaliauja kartono žaislai, vaikai mokosi kurti iš natūralių medžiagų arba perdirbti tai, kas lieka. Didelę dalį salės užėmusiame „Pasakų mieste“ įsikūrė žaislų, dantukų ligoninės bei įvairios dirbtuvės vaikams.
Kiekvienas žaislas – iščiupinėtas menininkės rankų
“Įvairūs kartoniniai baldai, žaidimai su kartono dėžėmis yra labai populiarūs. Todėl, kad juos galima išpiešti ir tai skatina vaikų kūrybiškumą. Viena įmonė gamina tik kartotinius baldus. Jie tokie smagūs, o juk vaikai viską išauga – ar tikrai verta pirkti įprastus plastmasinius baldus ir vėliau juos keisti? – pasakojo R. Keliuotytė. – Parodoje „Žiemos puokštė“ pirmą kartą surengta lėlių ir meškučių paroda. Susidomėjimas jomis didžiulis, ir aišku, kodėl. Kieviena lėlytė, kiekvienas žaislas yra iščiupinėtas menininkės rankų. Jie visi – su savo charakteriu, visi skirtingi. Manau, vaikai tai irgi pajunta – jiems nebeįdomu tiesiog turėti kažkokį daiktą, reikia, kad tas daiktas suteiktų naujų, neatrastų galimybių.“
„Litexpo“ atstovė teigė, jog vis daugiau žmonių užvaldo idėjos, kaip prikelti daiktus „antram gyvenimui“, aktyvėja įvairiausi mainai, nereikalingų daiktų atidavimas. Ir visa tai skatina ne vien noras sutaupyti, bei ir poveikio gamtai suvokimas.
Iš mažų dalykų gimsta stebuklai
Parodos metu kartu su krautuvėlės „Ekodaiktai“ atstovais vaikai „pynė“ kilimą iš saldainių popierėlių, žaislus iš šiaudų o jų mamos tuo metu galėjo pamėginti pasisiūti suknelę iš senų vyriškų marškinių arba daugkartines natūralias sauskelnes iš flanelės bei senų rankšluoščių.
Iniciatyvos „Eko daiktai“ idėjos vadovė Birutė Jakučionytė, atrodo, niekada nepristinga idėjų veikloms bei žaidimams. „Mano tikslas – iš mažų dalykų padaryti didelius stebuklus, – šypsodamasi sako moteris.
Žvelgdama į ilgą, blizgančiais saldainių popierėliais išklijuotą kilimą B. Jakučionytė prisimena, jog idėja jį kurti kilo iš labai gyvenimiškos situacijos. „Jie neperdirbami! Vaikai klausia, į kurį kibirą mesti saldainių popierėlius? O man jie – labai gražūs, spalvingi, blizgantys – net gaila išmesti. Todėl kilo idėja viską klijuotį į kilimą, tačiau manau, kad juos galima panaudoti dar įdomiau,“ – svarstė „Eko daiktų“ idėjos vadovė.
Lietuviai taip pat turi harmonijos simbolį
Toks spalvingas kilimas pradėtas „pinti“ jau praėjusioje „Vaikų šalies“ parodoje. B. Jakučionytė tikisi, jog kada nors jos gyvenamoje sodyboje Trakų rajone nusidrieks ilgas, kelių šimtų metrų saldainių popierėlių kilimas, o rekordų registratoriai suskubs tokį kūrinį įrašyti į rekordų knygą.
Pati Birutė vaikus moko senovinio ir gana lengvo užsiėmimo – pinti iš šiaudų vadinamuosius sodus. Tai – iš įvairaus dydžio šiaudų rombų sukurtos puošmenos, dažniausiai kabinamos kur nors palubėje. Keli pažįstami Birutei užsiminė, jog rombo forma harmonizuoja namus. „Jeigu taip iš tiesų yra, vadinasi, mes Lietuvoje viską turime iš senų senovės – nereikia jokių indiškų daiktų, gaudyklių, dar kokių nors dzingu lingu. O dabar ateina tarsi tų rombų mada,“ – tvirtino „Eko daiktų“ idėjos autorė.
Ko iš tiesų reikia – aiškėja auginant ketvirtąjį
Savo rankomis baldus gaminantis meistras į „Stebuklų šalį“ užsukusiems vaikams dalijo medines plokšteles su pritvirtintu magnetu. Nusipiešę savo pasaką vaikai vėliau ją pritvirtina prie šaldytuvo ar radiatoriaus.
Birutė žavisi ir vienos bendrovės kuriamomis jungiamosiomis detalėmis darbeliams iš kartono. „Pabandžiau iš kartono sujungti lentynas ir mane, suaugusį žmogų, tai įtraukė! Mačiau, kaip vienas menininkas tokiu būdu kuria įspūdingas skulptūras. Tai skatina fantaziją, kūrybiškumą, o juk turime dar begalę dalykų, kuriuos galime perdirbti,“ – pasakojo moteris.
Įvairūs gamintojai siūlo keisti masiškai gaminamus žaislus, sauskelnes ar rūbelius natūralių medžiagų, mažiau vaikams kenksmingais daiktais. Tačiau B. Jakučionytė teigia, jog reikėtų pradėti ne nuo ekologiškų sauskelnių. „Labiausiai vaikams kenkia vartotojiškumas ir jo skatinimas. Mano gyvenimo filosofija: „Nepirk to, be ko galima išgyventi.“ Nuoširdžiai pasakysiu: įvairūs gamintojai siūlo tai, ko auginant vaikus visai nereikia. Ir iš viso nereikia! Bet tai supranti tik augindama trečią, ketvirtą vaiką… O pirmiesiems dviems reikia visko: ir to, ir šito, ir trečio,“ – linksmai patirtimi dalijasi B. Jakučionytė.
Birutė Jakučionytė, “Eko daiktai” idėjos autorė, keturių vaikų mama
© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)
Tvirti gyvenimo būdo principai
Keturių berniukų mama įsitikinusi, jog daugybę dalykų, reikalingų auginant vaikus, galima perdaryti, skolintis, apsimainyti. Energinga moteris, augindama vaikus, turi kelis griežtus principus, kurių nesulaužo net meiliausiai nutaisyti žvilgsniai.
„Namuose neturime televizoriaus. Vyriausiam berniukui yra aštuoneri. Nė vieno neleidžiame prie kompiuterio. Vyriausiasis labai prašo, bet neleidžiame. Nei valandos per dieną – nė kiek. Na, nebent per šventes ar kokiais išimtinais atvejais. Nenaudojame jokių farmacijos produktų ir apskritai medicinos sistemai esame labai prasti klientai,“ – vardija B. Jakučionytė.
Miestiečiams – gerokai sunkiau
Moteris mano, jog jos gyvenimo būdą bei suvokimą stipriai pakeitė gyvenimas kaime. Todėl jai sunkiai pavyksta sugalvoti patarimą ekologija besidomintiems miestiečiams. „Kaime tavęs neįtraukia tokia masinė psichozė pirkti ir vartoti. Pamenu, kaip gerus pora metų turėjau save stabdyti: „Ak – Kalėdinis išpardavimas! Visi bėga, perka – ir man reikia! Tada susimąstai – betgi nereikia! Iškepsim meduolių, įdėsim naminio obuolių sūrio ir viskas bus daug gražiau bei skaniau. Tačiau tai labai sunku atsekti tai, ką įteigia visuomenė. Tiesiog visuomet stovėdami prie vitrinų labai gerai pagalvokite – ar tikrai man to reikia? Ar tikrai to reikia mano vaikams? Ar reikia to NAUJO daikto, jei kažkas turi tokį patį naudotą?“
**************************************************************
2011 06 Mamos žurnalas